Ana, Vestminsterio rūmai, 1540 m. birželis
Dieve brangiausias, gelbėk, Dieve švenčiausias, gelbėk mane ir visus mano draugus bei sąjungininkus, kalinčius Taueryje. Aš jau neabejoju, kad netrukus ateis manęs suimti. Tomas Kromvelis, kuriam buvo patikėta atvežti mane į Angliją, areštuotas ir apkaltintas išdavyste. Išdavyste! Jis buvo karaliaus tarnas, karaliaus šuo. Išduoti gebėtų ne daugiau kaip kuris nors karaliaus kurtas. Akivaizdu, jog tas žmogus ne išdavikas. Ir aišku, kad jis suimtas už tai, kad mus supiršo. Jeigu nusikaltimas nuves Kromvelį į ešafotą, po budelio kirviu, galiu neabejoti, jog įkandin jo seksiu aš.
Pirmas Kalė uoste mane pasitikęs vyras, brangusis lordas Lailas, kaltinamas išdavyste ir apšauktas slaptu popiežiaus šalininku, dalyvavusiu rengiant sąmokslą. Sakoma, kad jis sutiko mane kaip karalienę, nes žinojo, jog dėl mano kaltės karalius nepradės sūnaus. Jis suimtas ir apkaltintas sąmokslo organizavimu, o tame sąmoksle minimas ir mano vardas. Nėra kaip įrodyti jo nekaltumą. Nėra kaip paaiškinti, jog toks sąmokslas yra nesąmonė. Tauerio rūsiuose laukia šiurpios kameros, kuriose žiaurūs žmonės dirba savo kruviną darbą. Jų pakankintas žmogelis pasakys bet ką. Žmogaus kūnas nepajėgia ištverti skausmo, kurį jie gali sukelti. Karalius nedraudžia draskyti kalinių, leidžia nutraukti jiems kojas, išplėšti rankas iš pečių. Šie barbariški papročiai nauji, bet jie nedraudžiami, nes pats karalius virsta pabaisa. Lordas Lailas yra kilmingo kraujo, tyliakalbis. Jis nepakęs skausmo ir pasakys jiems viską, ko šie pageidaus. O tada keliaus ant ešafoto kaip savo kaltę pripažinęs nusikaltėlis. Ir kas žino, ar jie neprivers jo prisipažinti dėl manęs?
Žabangai aplink mane veriasi. Jie taip arti, kad beveik matau grotas. Jeigu lordas Lailas pripažins žinojęs, jog padarysiu karalių nepajėgų, aš žuvusi. Jeigu Tomas Kromvelis pasakys žinojęs, kad tuokdamasi su karaliumi buvau susižadėjusi, aš žuvusi. Jie pačiupo mano draugą lordą Lailą, jie pastvėrė mano sąjungininką Tomą Kromvelį. Kankins juos tol, kol išpeš visus reikalingus įrodymus, o tada ateis manęs. Visoje Anglijoje yra vienintelis žmogus, kuris gali man padėti. Daug vilčių nededu, bet kito draugo neturiu. Nusiunčiu pakviesti savo ambasadorių Karlą Harstą.
Diena karšta, langai plačiai atlapoti į sodą. Iš lauko sklinda prie upės šėlstančių dvariškių klegesys. Groja liutnios, skamba dainos ir juokas. Netgi iš taip toli girdžiu ryškią priverstinių jų linksmybių natą. Kambarys šešėlyje, vėsus, bet mes abu plūstame prakaitu.
— Turiu arklius, — sako jis pašnibždomis mūsų kalba. — Teko išvaikščioti visą miestą, kad rasčiau. Nupirkau iš vienų Hanzos pirklių. Pasiskolinau pinigų kelionei. Manau, galime keliauti, vos tik papirksiu kurį nors jūsų sargybinį.
— Nieko nelaukdami, — linksiu. — Turime bėgti nelaukdami. Ką girdėjote apie Kromvelį?
— Jie barbarai. Laukiniai. Kromvelis atėjo į Slaptąją tarybą neįtardamas, kad kažkas ne taip. Seni jo draugai ir kolegos kilmingieji nuplėšė jo valdžios simbolius, Keliaraiščio ordino ženklus. Pešiojo jį kaip varnai pastipusį kiškį. O tada išvedė kaip sunkų nusikaltėlį. Kromveliui net nereikėjo stoti prieš teismą, nereikėjo nusikaltimo liudininkų, nereikėjo įrodinėti kaltinimų. Jis bus nubaustas mirtimi pagal parlamento įsakymą, tereikia karaliaus žodžio.
— Ar karalius galėtų nesutikti? Suteikti jam malonę? Vos prieš kelias savaites rodydamas savo palankumą Henrikas padarė jį savo grafu.
— Tai tik klaidinantis manevras ir nieko daugiau. Karalius apdovanojo tik todėl, kad bausmė kirstų kuo skaudžiau. Kromvelis maldaus pasigailėti, neabejodamas karaliaus gera valia, o nesulauks nieko. Jis tikrai mirs išdaviko mirtimi.
— Ar karalius su juo atsisveikino? — pateikiu daktarui Harstui keistą klausimą.
— Ne, — atsako ambasadorius. — To žmogelio niekas neįspėjo. Jie išsiskyrė kaip visuomet, įprastais žodžiais. Kromvelis kaip paprastai nuėjo į tarybos posėdį. Atėjo vadovauti susirinkimui kaip ministras pirmininkas, pompastiškai, o po kelių akimirkų buvo suimtas ir išjuoktas senų varžovų.
— Karalius neatsisveikino, — pašiurpusi tariu aš. — Taip ir yra. Karalius niekada neatsisveikina.